pamatai

daug kas sako, kad labiausiai skauda, kai suvoki, kad kažkas, kas ankščiau buvo viskas, dabar yra niekas. bet, deja. labiausiai skauda tuomet, kai suvoki, kad būtent tu kažkada buvai viskas, o dabar esi tiesiog niekas. ir tuo niekuo ir liksi. ir tas suvokimo momentas žudo. atrodo, laikui bėgant, žaizdos turėtų gyti, gi laikas — geriausias vaistas. bet nebežinau, kiek ir kokių vaistų reikia, kad nebeskaudėtų. nes tiesiog niekas nebeveikia. nebeveikia ir bandymai viską sutvarkyti. nes po gaisro namo liekanas nugriauna, o ne bando ant pamatų atstatyti tai, kas buvo ankščiau. lygiai taip pat ir dabar. o dar labiau skauda, nes tas, kuriam tu esi niekas, tau vis dar yra viskas. ir suvoki, kad taip bus visą gyvenimą. dar blogiau, kai suvoki, kad tas skausmas tik tavo kaltė. kad tu pats viską sugriovei. viską, ką kūrei.
iš vis, kas galėtų griauti savo ir kitų laimę?
bet pasirodo, yra, kas gali.
ir sugriauna.
ir tu pyksti ant to žmogaus, nekenti. atrodo padarytum viską, kad tik jo atsikratytum, kad nereikėtų kęsti jo sukelto skausmo.


bet ar ilgai gali pykti pats ant savęs?

pabaigos

negalvojau, kad gali taip skaudėti. niekaip neįsivaizduoju, kaip žmogaus širdis gali atlaikyti tokį plyšimo per pusę skausmą. atrodo viskas gerai, žaizda gyja, bet netyčia užkliudai krešulį ir visas skausmas pasipila iš naujo. ir tada supranti, kad vienintelis amžinas dalykas yra skausmas. ne laimė, ne meilė, o skausmas. tik jis parodo, kad iš tikro esi gyvas. tačiau kartais būtų geriau iš viso negyvent, negu jaust skausmą širdy