šį įrašą rašau būdama pusgirtė. ne todėl, kad esu viena iš tų tipinių paauglių, kurie savaitgalius praleidžia apsikabinę butelį, o todėl, kad man skanu. jeigu alkoholis būtų alkoholio skonio, bet jame nebūtų nė promilės alkoholio - mielai gerčiau. bet taip nėra. dabar grojo labai graži daina, kurią aš išjungiau, bet pasijungiau ne ką prastesnę, nors ir šimtą kartų girdėtą. tai paaiškina vieną iš dėsnių, kuomet žmogus pasirenka ne tai, kas nauja ir įdomu, o mieliau eis senu, pramintu taku. iš tikro tą seną dainą pasirinkau todėl, kad ten geresnis beat drop negu pirmojoj. ir tiek. jeigu nuoširdžiai, tikiuosi, kad niekas šito tinklaraščio neatras. nes bijau, kad čia dažnai bus mano sapalionių. tiesą sakant, aš net nežinau, ką čia reikia rašyti. ta prasme dabar visi skaičiuoja minutes (jų liko šiek tiek mažiau negu 30) iki naujų metų, o aš sėdžiu prie kompiuterio, klausau muzikos ir liūdnu veidu (gerai, ne liūdnu, nes mane pradžiugino žinutė iš labai artimo žmogaus) žiūriu į tuščią alaus butelį. gerai, paskutinis sakinys nuskambėjo kaip visiškos alkoholikės, bet tikriausiai aš tokia ir esu. iš tikro čia ta vieta, kurioje aš spaudžiu 'paskelbti' mygtuką, nes viskas, ką aš dabar galiu parašyti yra tik Shakiros 'Rabiosa' lyrics. viskas. kad ir kas šį įrašą perskaitys, gražių naujųjų.
"I love that word. Forever. I love that forever doesn’t exist, but we have a word for it anyway, and use it all the time. It’s beautiful and doomed."
