metrai

mąstau. ir mąstau daug. apie tokius dalykus, kurie mane žeidžia, skaudina ir kitaip traumuoja. bet aš mąstau toliau. nes noriu viską pilnai suprasti, kodėl kažkas vienaip ar kitaip atsitiko. na ir kas, kad apmąstymai iš naujo prarėžė bebaigiančią užgyti žaizdą? aš mėgstu taip save žaloti. nors žinau, kad taip negalima ir kitiems neleidžiu to daryti. nes aš tuos žmones myliu. tikriausiai, kad savęs aš nemyliu. nors stengiuosi. bet vis tiek vis atverinėju senas žaizdas. ir per jas nematau, kad mane irgi myli. o gal ir ne? nežinau. „aš nenoriu ramybės. noriu kančios.“ taip sakė škėmos „baltos drobulės“ veikėjas garšva. ir aš tai minčiai pritariu. lyg tie penki žodžiai, sudėti į du sakinius, nusakytų mano visą vidinę sumaištį.
ir gal dvi savaites galvoje skambėjo to paties protagonisto žodžiai. „mano mirtis trijų metrų ilgio“.
gal mėnesį buvau juos pamiršusi.

blogiausia, kad juos prisiminiau vėl.

ramybė

trečia nakties. jaučiu pirmi nauji metai, kuomet verkiau iš laimės. didelės. nes pirmą kartą juos sutikau su tuo, kuris mane myli ir kurį aš myliu. nors jis ir knarkia. džiaugiuosi, kad nors ir po truputį, mažais žingsneliais, tačiau siekiu savo svajonių. tiksliau jos pas mane ateina, netikėtai. ir tikrai dėl to nepykstu. ir visiems linkiu, kad jų svajonės užkluptų juos pačiu netikėčiausiu metu. kad ir trečią nakties žiūrint 'ratus'.